Profesionalu. Patikima. Artima Jums.
 
Šį mėnesį šilumos pagaminta iš:
 
 

 

Pastaba. Kauno integruotame šilumos tiekimo tinkle

 

Pastaba. Kauno integruotame šilumos tiekimo tinkle

 
     
 
Aktualijos
 
   
     
     
    Ieškoti  
     
Namo informacija
Pagalba
pristatymas
Namo informacija
Pagalba
pristatymas
 
Archyvas
 
 
Archyvas
<2017 m. rugsėjis>
PrAnTrKtPnŠtSk
28293031123
45678910
11121314151617
18192021222324
2526272829301
2345678
Mėnesinis
2016 m. gegužė
2016 m. balandis
2016 m. kovas
2016 m. vasaris
2016 m. sausis
2015 m. gruodis
2015 m. lapkritis
2015 m. spalis
2015 m. rugsėjis
2015 m. rugpjūtis
2015 m. liepa
2015 m. birželis
2015 m. gegužė
2015 m. balandis
2015 m. kovas
2015 m. vasaris
2015 m. sausis
2014 m. gruodis
2014 m. lapkritis
2014 m. spalis
2014 m. rugsėjis
2014 m. rugpjūtis
2014 m. liepa
2014 m. birželis
2014 m. gegužė
2014 m. balandis
2014 m. kovas
2014 m. vasaris
2014 m. sausis
2013 m. gruodis
2013 m. lapkritis
2013 m. spalis
2013 m. rugsėjis
2013 m. rugpjūtis
2013 m. liepa
2013 m. birželis
2013 m. gegužė
2013 m. balandis
2013 m. kovas
2013 m. vasaris
2013 m. sausis
2012 m. gruodis
2012 m. lapkritis
2012 m. spalis
2012 m. rugsėjis
2012 m. rugpjūtis
2012 m. liepa
2012 m. birželis
2012 m. gegužė
2012 m. balandis
2012 m. kovas
2012 m. vasaris
2012 m. sausis
2011 m. gruodis
2011 m. lapkritis
2011 m. spalis
2011 m. rugsėjis
2011 m. rugpjūtis
2011 m. liepa
2011 m. birželis
2011 m. gegužė
2011 m. balandis
2011 m. kovas
2011 m. vasaris
2011 m. sausis
2010 m. gruodis
2010 m. lapkritis
2010 m. spalis
2010 m. rugsėjis
2010 m. rugpjūtis
2010 m. liepa
2010 m. birželis
2010 m. gegužė
2010 m. balandis
2010 m. kovas
2010 m. vasaris
2010 m. sausis
2009 m. gruodis
2009 m. lapkritis
2009 m. spalis
2009 m. rugsėjis
2009 m. rugpjūtis
2009 m. liepa
2009 m. birželis
2009 m. gegužė
2009 m. balandis
2009 m. kovas
2009 m. vasaris
2009 m. sausis
2008 m. spalis
2008 m. liepa
 
     
 
Įmonės aktualijos
 
 

Dr. Valdas Lukoševičius
KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodo įvairių samprotavimų apie įvairius šildymo būdus ir jų pasirinkimo motyvus. Neginčijant piliečio teisės į apsisprendimo laisvę, šį kartą į šildymo problematiką ir alternatyvas pabandykime pažvelgti kiek „kitu kampu“ – t.y. per atskiro piliečio ir visuomenės interesus.

Šildymas malkomis visuotinai pripažįstamas kaip pigiausias apsirūpinimo šiluma ir karštu vandeniu būdas. Ypač, jei katilą suvirino kaimynas, o malkų atsivežame priekaboje iš savo ar giminaičių miško. Juk nei medkirčio, nei vairuotojo, nei kūriko darbas nieko nekainuoja (?). Taip žmonės šildėsi per amžius Lietuvoje, nors gyveno gal per pus trumpiau. Tačiau atrodo, kad tai kas tiko kaimo gryčioje (beje, kitų alternatyvų ir nebuvo), tas nelabai tinka 21 amžiaus civilizuotos šalies didmiestyje. Šiuolaikiniai gabalines malkas ar anglis naudojantys katilai, skirtingai negu atviras židinys ar įkaitusi krosnis, sandarūs, jų paviršiai vandeniu aušinami, o šiluminė galia reguliuojama ribojant oro pritekėjimą. Taip siekiama kuo ilgiau ištęsti malkų sudegimą, kad šiluma išsiskirtų tolygiau. Deja, tokiuose katiluose malkų degimas vyksta ne tik žemoje temperatūroje, bet dažnai ir su dideliu oro trūkumu. O tai blogina kietojo kuro degimo sąlygas. Juk kai įsiplieskia malkos ir automatika uždaro oro dureles arba sumažina ventiliatoriaus apsukas, degimas virsta smilkimu, o katilas tampa „milžiniška cigarete“, kurios dūmai iš kiemo per langus sugrįžta į savo ar kaimyno kambarius. Šiaurės šalių ir Kauno technologijos universiteto mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad periodinio įkrovimo katilai, naudojant net ir kokybiškas malkas, su dūmais išmeta didžiulius kiekius anglies viendeginio (smalkių), suodžių ir įvairių angliavandenilių, kurių didelė dalis (pavyzdžiui, benzpirenas) yra kancerogeninės, vėžį galinčios sukelti medžiagos. O jeigu į katilą įmetama dar ir sieros ar kitų priemaišų turinčių gumos gaminių, plastiko ar pan.? „Kvepiantys“ katilų dūmai daro poveikį žmogaus sveikatai panašų į tą, kuris užrašytas ant cigarečių dėžutės.

Taigi, primityvus šildymas malkomis, gal sąlyginai ir pigus, tačiau reikia įvertinti aplinkos užteršimą ir daromą žalą ne tik savininko, bet ir aplinkinių sveikatai. Tokį šildymo būdą, tankiai gyvenamosiose vietovėse riboja ar pradeda drausti Šiaurės šalių valdžios institucijos. Praėjusį šildymo sezoną kietųjų dalelių koncentracija Lietuvos didmiesčiuose, kvėpavimo zonoje, išaugdavo ir kelis kartus viršydavo sanitarines normas. Oro užteršimo matavimai, „Kaminuko“ akcija tai tik patvirtina praktiškai - didele dalimi dėl to kalti individualaus šildymo kietojo kuro katilai. Įvertinant Lietuvoje augančią vėžinių susirgimų statistiką ir milijardus išleidžiamus sveikatos apsaugai, giliau patyrinėjus, gali paaiškėti, kad kas pigu atskiram individui, brangiai kainuoja visuomenei. Deja, kol kas to niekas neskaičiuoja. O jeigu individualaus namo katilinėje sumontuosime akumuliacinę talpą, dūmtakyje įrengsime katalizatorių teršalų suskaidymui ir filtravimui ar panaudosime kitas priemones, užtikrinančias saugų šildymą, tai „malkinis“ šildymo būdas pasirodys ne toks ir pigus. Juo labiau, kad į šilumą paverčiama tik apie 50-70 % malkose sukauptos energijos.

Granules deginantys katilai yra visa eile aukštesnės kokybės šilumos gamybos įrenginys. Šiuose įrenginiuose degimas vyksta subalansuotai: kuro ir oro santykis nuolat palaikomas taip, kad kuras pilnai sudegtų. Svarbiausias skirtumas nuo malkinių katilų yra tai, kad šiluminė galia reguliuojama ne uždarinėjant orą, o dozuojant kuro padavimą ir primaišant reikiamą pilnam sudegimui oro kiekį. Taigi degimas šiuose katiluose optimalus, angliavandeniliai pilnai oksiduojami, o dūmai nesulyginamai švaresni negu malkinių katilų. Kokybiškas degimo procesas lemia, kad naudingumo koeficientas granules deginančioje katilinėje apie 80-90 %. Žinoma, medienos ar šiaudų granulės kiek brangesnės negu malkos, tačiau jų reikia mažiau dėl aukštesnio katilų efektyvumo. Svarbu, kad granulinis šildymas draugiškas aplinkai ir žmonių sveikatai. Kai kuriose šalyse veikia valstybinės programos, kurios remia malkinių katilų keitimą į granulinius. Šilumos gamyba, naudojant granules, pagal patogumą, artima dujiniam šildymui, todėl šis būdas plačiai naudojamas Skandinavijos šalyse, daugiausiai vietovėse, kuriose nėra nei centralizuoto šildymo, nei dujotiekių. Paklausa granulėms auga sparčiai, deja, ne Lietuvoje. Absoliuti dauguma Lietuvoje gaminamų granulių (apie 0,3 mln. tonų per metus) eksportuojama. Valstybinės politikos nebuvimas šildymo srityje lėmė, kad Latvijoje su granulėmis eksportuojamas energijos kiekis didesnis, negu centralizuotai tiekiama šiluma, kuri gaminama... daugiausiai iš rusiškų dujų.

Jeigu šildymas kietuoju kuru gali būti laikomas, ekonominiu požiūriu, kaip autonominis, tai kiti būdai iš esmės yra susiję su valstybės, t.y. bendrapiliečių interesu. Pavyzdžiui, kad patikimai veiktų dujinė katilinė, valstybė turi rūpintis dujotiekių statyba ir eksploatacija, reikia įrengti alternatyvaus tiekimo ir patikimumo sistemas, būtina išlaikyti valstybinės priežiūros įstaigas ir t.t. Tam tikslui, dažnai panaudojamos Europos Sąjungos (ES) paramos lėšos, o už dujas surinkti pinigai iškeliauja į „artimą: ar „tolimą“ užsienį. Jeigu šildomasi šilumos siurblio pagalba, jis naudoja elektros energiją, kurios patikimam tiekimui irgi reikalinga analogiška didelė ir brangi infrastruktūra. Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) yra prieinamas iš esmės visuose Lietuvos miestuose, per pastaruosius 15 metų buvo stipriai atnaujintas, importuojamos gamtinės dujos pakeistos vietiniu biokuru ir t.t. Tam buvo panaudotos ne mažos investicijos, tame tarpe ir ES paramos lėšos. Be to, centralizuotai tiekiamai šilumai taikoma PVM lengvata. Visa tai liudija, kad didžiausias šildymo sektorius - centralizuotas šilumos tiekimas – Lietuvos valstybei turėtų būti svarbus. Kartu su šiluma galima gaminti elektrą, utilizuoti atliekas, o naudojant daugiausiai vietinį kurą surenkami už šilumą pinigai „maitina“ Lietuvos ekonomiką. Dėl atsijungusių vartotojų, mažėjančio šilumos vartojimo renovuojamuose pastatuose ar panašių priežasčių šios sistemos nepakankamai panaudojamos, o jas išlaikyti vis tiek reikia, todėl platesnis CŠT šilumos vartojimas mažintų eksploatacijos kaštus. Taigi, ar Lietuvos valstybei, kuri turi rūpintis ir šalies ekonomika, ir piliečių sveikata, ir saugumu ir t.t., visai tas pats kaip gaminti šiluminę energiją, kurios Lietuvoje suvartojama maždaug 2 kartus daugiau negu elektros? Juk „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 straipsnis). Kaip galėtų atrodyti solidžios civilizuotos valstybė politika pasirenkant šildymo būdą?

Centralizuotas šilumos tiekimas, yra ir bent artimiausioje ateityje išliks didžiausias šildymo sektorius Lietuvoje Jau veikiančios vietinį biokurą naudojančios katilinės ir statomos naujosios kogeneracinės elektrinės turi būti panaudojamos šaliai naudingos ir labai švarios energijos gamybai, pakeičiant vietines taršias katilines ir gaminant elektrą, kuri nukonkuruotų mums brukamą iš kaimyninių šalių. Tam reikia, kad dėl taupymo mažėjantys energijos kiekiai būtų kompensuoti naujų vartotojų, o sistemos priderinamos prie naujų energijos vartojimo mastų. Nors dabar CŠT šiluma pigesnė už alternatyvius šildymo būdus daugumoje Lietuvos miestų, tačiau šiam šildymo būdui dar trūksta patrauklumo. Ir ne tik dėl įvairių gandų apie šilumos tiekėjus, o labiausiai dėl negalėjimo reguliuoti energijos suvartojimą ir prastos tvarkos aptarnaujant daugiabučius. Jeigu Lietuva įgyvendintų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo 7 ir 9 straipsnius t.y. baigtų įrengti automatinius šilumos punktus vietoje senų elevatorinių (iš 25039 vnt. šilumos punktų dar liko 4801 vnt. elevatoriniai), subalansuotų daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemas, o kiekviename bute ant šildymo prietaisų sumontuotų termostatinius ventilius ir šilumos kiekio daliklius individualiai apskaitai bei įdiegtų vienalaikę nuotolinę duomenų nuskaitymo sistemą nuo įvadinio šilumos skaitiklio ir karšto vandens skaitiklių butuose, esant dabartinėms šilumos iš biokuro kainoms, turbūt sunku būtų rasti geresnį šildymo būdą. Jokių rūpesčių su katilais, su pelenais, su remontais ar kaimynų dūmais. Ne veltui ši šildymo technologija sparčiai plinta patogumus mėgstančiose Vakarų Europos šalyse. Šilumos tiekėjai neturėtų „monopolistiškai" snūduriuoti ar piktnaudžiauti, o turėtų aktyviau rūpintis savo rinkos plėtra. Aišku, jų motyvaciją ir veiksmus labiausiai lemia Energetikos reguliatoriaus (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) formuojami teisės aktai ir metodikos. Naujų vartotojų prijungimas turėtų lemti ne tik papildomus rūpesčius, bet ir didesnį pelną ar geresnius atlyginimus, jeigu šis šildymo būdas valstybei iš tikrųjų yra prioritetinis.

Dujinis šildymas jau populiarėja, tačiau paskatų prie jo jungtis, atsisakant vargo ir „nuodijimosi“ malkomis, kol kas dar mažai. Lėta dujotiekių plėtra, ilgi prijungimo terminai, atsainus vartotojų aptarnavimas ir panašios priežastys lemia, kad kol kas antras pagal paplitimą šildymo būdas Lietuvoje vis dar išlieka malkų deginimas. Priemiesčių, buvusių sodų kvartalai, nedujofikuoti mieteliai galėtų būti puiki rinka šiam šildymo būdui. Dabar dujų ūkio išlaikymo kaštai galutinėje kainoje sudaro didesnę dalį negu pačios dujos. Didesnis vartotojų skaičius galėtų sumažinti infrastruktūros dedamąją dujų kainoje. Atsakingos institucijos galėtų paieškoti naujos motyvacijos, kaip malkines katilines pakeisti civilizuotomis dujomis. Valstybės parama (mokestinė, investicinė ar pan.) dujų skirstymo infrastruktūrai, o gal inicijavimas konkursų naujų teritorijų dujofikavimui paskatintų aktyvumą šioje srityje. Juk valstybė tiek investavo į suskystintų dujų terminalą, integruojamės į Europos dujų rinką ir t.t. Norėtųsi, kad šį kartą padarytos investicijos tarnautų šalies piliečių ir verslo gerovei, patogumui ir kurtų sveikesnę gyvenamąją aplinką. Pakankamai daug „paminklų“, pastatytų Lietuvos energetikos ūkyje stūkso be darbo. Beje, deginant dujas, lieka anglies dvideginio problema ir priklausomybė nuo geopolitinės dujų rinkos. Danija, kuri turi nuosavų gamtinių dujų, rengia planus, kaip visiškai atsisakyti iškastinio kuro iki 2050 metų.

Šilumos siurbliai, saulės kolektoriai ar kiti autonominiai ir aplinkai nekenkiantys šilumos gamybos būdai galėtų būti pačių šilumos vartotojų pasirinkimo klausimas, tačiau su šalies infrastruktūra susiję šildymo įrenginiai arba tie kurie tiesiogiai daro poveikį gyvenamajai aplinkai, valstybėje turėtų būti koordinuojami, juos skatinant, skiriant paramą, o gal ir reguliuojant. Tai buvo bandyta daryti rengiant Savivaldybių šilumos ūkio planus. Deja, iš Danijos nusižiūrėta iniciatyva pavirto lietuvišku formalumu ir šis reguliavimo instrumentas neatlieka savo funkcijos. Savivaldybių politikai ir valdininkai dažnai patys nekreipia dėmesio į šio plano sprendinius. O juk tai galėtų būti oro kokybės atskirose vietovėse užtikrinimui būtinas teisinis instrumentas, kurio pagalba derinami atskiro piliečio ir bendruomenės interesai. Kombinuojant skatinimą su reguliavimu būtų galima racionaliau panaudoti jau esamą ir kuriamą energetikos infrastruktūrą, kad ji nepavirstų eiliniu nepanaudotų galimybių energetikoje monumentu. Konstitucijos 53 straipsnis teigia, kad „Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių“, tad taršių šildymo būdų reguliavime nieko neteisėto nėra.

Perdėtai liberalus požiūris į energetikos infrastruktūrą, atrodo, Europos Sąjungoje jau tampa atgyvena. Paskutiniai dokumentai, formuojantys Energetikos Sąjungos kryptis, kaip tik teigia, kad valstybės turi rūpintis energetinės infrastruktūros planingu vystymu ir integracija. Šilumos, elektros ir vėsumos gamybos šaltiniai ir susijusi infrastruktūra, turi papildyti viena kitą ir atlikti daugelį funkcijų, tokių kaip energijos srautų balansavimas, rezervavimas, atliekinės šilumos ar vėsumos panaudojimas ar akumuliavimas, atliekų utilizavimas ir t.t. Tam reikia atitinkamai planuoti energetikos ūkio kompleksą Lietuvos miestuose.

Tags:
     
 
     
Mažiausiai šilumos sunaudojantis namas
Kaip mažiau mokėti
Taupykime popierių
Mažiausiai šilumos sunaudojantis namas
Kaip mažiau mokėti
Taupykime popierių
     
AB „Kauno energija“, Raudondvario pl. 84, 47179 Kaunas, tel. (8 37) 30 56 50, faks. (8 37) 30 56 22, el. p. info@kaunoenergija.lt
Įmonės kodas 235014830, PVM kodas LT350148314. Įregistruota Juridinių asmenų registre, registro tvarkytojas VĮ Registrų centras
AB „Kauno energija“, Raudondvario pl. 84, 47179 Kaunas, tel. (8 37) 30 56 50, faks. (8 37) 30 56 22, el. p. info@kaunoenergija.lt
Įmonės kodas 235014830, PVM kodas LT350148314. Įregistruota Juridinių asmenų registre, registro tvarkytojas VĮ Registrų centras